nupjauni virvę nuo mano rankų
ir tiltai po kojomis siūbuoja,
ištirpsta akyse miglelės,
o rasotos blakstienos trakši į taktą

užsižiebia langai
tavo sielos, nemėgstančios džiazo -
gerai, kad neklausinėji ir nepasakoji
kaip atrodo miegantys pasauliai
ant tavo delno

kreivi balandžiai gurksi
prisipažįstu trečiajai sidabrinei
plytelei po šaligatvio kojom
o ji man dar spiria

vėjas užspaudžia švilpiančius žodžius
kamine
apuoko akimis
užgesina šviesas ir išjungia muziką –
tyloje pagyvenkit, žmonės,
arba tiesiog pagyvenkit