Seniai bežiūrėjau, kaip debesys plaukia
Laivais baltaburiais po dangų pasklidę,
Kaip šviečia purienoj pavasario auksas,
Kai drumzlinas raistas karališkai žydi.

Seniai beklausiau, kaip gegutė kukuoja,
Žadėdama šimtą gyvenimo metų,
Kaip širdį graudina lakštutė pilkoji
Ir tam su karūna, ir tam, kurs be batų.

Todėl ir gailiuos, kad išbėgo tarp pirštų
Pavirsdamas dulkėm gyvenimo laikas,
Ant juslių kad uždrėbė grimą per tirštą -
Jau džiaugtis nemoku, kuo džiaugiasi vaikas.

Paleiskite, pančiai, - pareisiu, paršliaušiu,
Kur gieda pasaulis gyvenimo geismą,
Kad žvilgsnį vėl kelti galėčiau į aukštį
Ir niekas už tai anei peiktų, nei keiktų.