Kai langas įformina šviesą
Regimumo lankais, puslankiais
Ir aureolėm...
Iš amžių tranšėjų,
Iš metų maniežų
Išnyra pavasariai,
Buvę prieš protėvių protėvius,
Kaip gimnastiškai
Lanksčiai
Jie moka atgimti
Kaskart kitokie
Ir susieti viską
Į VIENĮ!

Kaip ir aš esu visuose
Po truputį, mano senoliai,
(Gal prieš tūkstančius metų
Neryškiai regėjaus
daugialypiam sapne?)
Taip ir jūs manyje,
Kurs tolydžio,
Vis stiebias,
Tolydžio
Atžalų želmenim
Pasitikti Kūrėjo.

Na o durys šią naktį
Jau tampa
Nebe durimis!
Ir dulkės
Be proto išaudrina
Lepidopteromis spengiantį
Šokį
Prie vartų į
TAI,
Kas niekuomet neišnyks.

Kūnų taurės
Sutaurinto kraujo –
Reaktyvinio šimtmečių vyno,
Vėl bambagyslėm
Tampa bendra nuosavybe,
Kai nelieka pozicijų, pozų, pozicio-
navimų,
Vien centrinė kaitra,
Vien centrinė kaitra,
Nes Mirtis Mirtimi nugalėta.