Aš ištiesiu septynias rankas,
Ir atmerksiu devynias akis.
Ach, jaučiu – mano vyzdžiai iškris,
Ach, žinau – man likimas įkąs.
Ir skaudės, bet aš juoksiuos be galo,
Arba verksiu, nes viskas kutens,
Dar nukrisiu nuo pjedestalo...
Arba ne, juk mane tik ridens
Tie, kuriuos mano žodžiai užgavo,
Tie, kam vietos vis buvo mažai...
O juk laiką po to tu laižai,
Skanų kąsnį kiti juk ragavo...
Galbūt verkčiau, išeičiau, išnykčiau –
Patikėkit, kitaip negaliu
Ir tegul širdyje aš turiu
Tik tą tikrą – nevaldomą pyktį....