Būk laimingas, žmogau,
O mylėti,
Niekuomet nevėlu,
Tik nelengva jau seniui tikėti,
Kad pavargus širdis
Į pavasarį grįžti galės.

Betgi – paukščiai sugrįžo.
Ir atšilo vėl sėjai dirva.
Vėl margučiais dabinas Velykos
Ir džiaugsmu virsta
Buvusi Jėzaus kančia.

Būk laimingas, žmogau!
Tik laimingas.
O pavasarį nešti sunku.
Springsta Nemunas sangrūdom ledo -
Neretai kaip žaizda
Sopulingas esu,
Bet vis tiek tegu žydi žolynas
Ties tavim,
Ties sėja,
Ties paukščiu.

Sveikas būk!
Sako, geras tas vynas,
Kur nokintas krūtinės skaudžios.
Aš nutolinu savo rugsėjį,
Įsiterpdamas paukščio dainon.
O ant lūpų pavasaris
Mėlynakių žibuoklių pasėjo-
Dūzgia bitės
Ir ieško medaus.

Prieš pavasario sėją,
Prieš perėjimą paukščių,
Vaikšto meilė
Ir dingo rugsėjis,
Nepaprašęs net rudenį laukt.