Ir vėl ignoruoju gamtos tobulumą,
Nors ji taip gražiai atsivėrus...
Į savo kasdienių darbų laikinumą
Skubu vis tvirčiau įsitvėrus.

Ir vėl pamirštu spalvomis pasidžiaugt,
Saviems šiltą žodį parnešti.
Giliai suprantu, kad tereikia nedaug -
Pavasariui veidą atgręžti.

Bet šito pavasario man ne gana,
Jau greitai užtvinsiančio tulpėm,
Nes gožia jausmus tų darbų rutina,
Nors muškis krūtinėn: „mea culpa“.