Pakalusyk, aš ir vėl išeinu į gyvenimą
pasitikti tavo mirties.

Jie man uždeda kryžių,
gieda \"Requem\"
ir palieka žemėje.

Miręs kirminas
ateina prie manęs pasėdėti.

Nusivožia kepurę,
pasideda lazdą.

Aš žiūriu į jį nieko nematančiomis akimis
ir taip tuščia širdy.

Tu išvažiavai
ir nepasakei kada grįši.

Mūsų vaikas užaugo
taip ir nepažinęs tėvo.

palikai ne jį, plikai žemę,
o Ji viską prisimena.

Užaugino berniuką,
tavo juoką į jo burną įdėjo.
Ir tą žvilgsnį,
varno skrydį jame.

Gimė berniukas nesunkiai,
nuo to karto neėmiau į rankas peilio.

Užauginau jį,
mokydama mylėti žemę.

Jis kaip ir tu,
vasaromis išeina į jūrą.

Žiūri giliomis akimis į žuvėdrų sparnus,
pakelia rankas į viršūnes ir praveria lūpas
už jų pilna baltų dantų.

Jis niekad neklausinėja apie tave.
Jis viską žino.

Kartais man net atrodo,
kad jis gimė žinodamas.

Kad visa, ką jam dainavau
buvo tik priminimas.

Jo rankos tvirtos.
Jos myli medžius.

Pilnas sodas jo medžių!
Ir kiekvienas jam - brolis.

Niekada neklausė,
kodėl jis vienas pas mus.

Kad tu matytai,
kaip paukščiai pažįsta mūsų berniuką.

Ypač tos kregždės.
Šelmeninės.

Jos kas rytą beldžia į langą.
Su juo pasisveikina.

Berniuko saujos visad pilnos grūdų.
Musių negaudo.

O stiklainyje ant palangės žydi Jericho rožė.
Tavo garbei.
Tai visa, ką turime.

Kirminas klausosi.
Pašiaušia barzdą, pataiso akinius.

Nusiima nuo lazdos kepurę,
dedasi ją ant galvos ir eina savo takais.

\"Dar nesusitupėjusi\',
sumurma.

Gal ir ne.
Bet jau greit ateinu pas tave.

Berniukas jau didelis.
Jis peilio neims į rankas.

Žolės nenulenks.
Paukščių neskaudins.

Ko daugiau reikia, Mielasis?

Aš taip tavęs pasiilgau.