Žmonės sako, kad istorija prasideda tada, kai užsimezga gyvybė. Kai atsiranda neaiškios formos rutulėlis jaukiame ir minkštame it cukrinė vata mamos pilve. Tačiau aš sakau, kad mano istorija prasidėjo visai nesenai, kai supratau, kad tikrai esu.

Vaikystę prisimenu nuo tada, kai man sukako dveji. Turėjau du vyresnius brolius, kurie mane mylėjo taip pat, kaip rytinė žolė myli rasą. Jie būdavo ta žolė, ant kurios aš supausi, į kurią buvau įsikibusi ir nepaleidau, spindėjau it mažas saulės nušviestas lašelis. Pijus ir Rytis buvo labai panašūs – šviesūs, pasišiaušę plaukai, mėlynos kaip mėtiniai saldainiukai akys, didelis tarpas tarp dviejų priekinių dantų ir plonos rausvos lūpos. Norėjau būti panaši į juos, tačiau jaučiausi lyg kitų tėvų vaikas – tamsūs, garbanoti plaukai, išblyškęs veidas ir keistai žalios akys. Taip atrodydavo vaizdas veidrodyje, kai prieš jį stovėdavau. Turėjau jį vadinti savimi.

Tėvai mumis kartais rūpindavosi. Sakau kartais, nors galėčiau sakyti niekad. Mama dienų dienas leisdavo prie laikraščių, radijo ir tame „bare“ už kelių kvartalų nuo mūsų namo. Ten ji dirbo barmene. Keistai apsirengusią ją matydavau kasdien priešais veidrodį. Ryškiais rožiniais ir violetiniais šešėliais išsidažydavo akių vokus, tušu storai nuklodavo ilgas blakstienas, puria, blizgančia pudra padengdavo nebe pirmos jaunystės veidą ir viską vainikuodavo ryškiaspalviu lūpdažiu. Po kelių metų sužinojau kas yra tas mamos vadinamas „barmenės darbas“ iš vaikų kalbų ir patyčių mokykloje.
- Tavo mama paleistuvė!
- Ar tau gera turėti tokią motiną? Didžiuojiesi ja?
Girdėjau tai tūkstančius kartų ir didžiavausi savimi, galėdama visa tai atlaikyti. Niekinau savo gyvenimą, o dar daugiau mamą, nors ir mylėjau ją kaip kiekvienas vaikas. Troškau, kad ji būtų geriausia ir švelniausia mama, kokią tik pasaulis pažįsta. Tačiau to niekada nebuvo.

Mano tėvas buvo pagyvenęs vyriškis, kurį aplinkiniai dažniau palaikydavo mano seneliu, o ne tėvu. Jei bent jis būtų rūpinęsis šeimos gerove, galbūt anksčiau būčiau supratusi, kad turiu ir savo gyvenimą. Jis buvo dailidė, kurio rankos turėjo daryti „dailius darbus“, tačiau tik sugebėjo kilnoti stiklelį balzgano, dvokiančio skysčio, vadinamo „šnapsu“. Kiekvieną rytą, vos pramerkęs akis, stverdavo butelį ir nesiskirdavo su juo iki sąmonės netekimo, kai tuo tarpu „barmenė“ mama uždirbinėjo pinigus sekančiam jo lašui.

Tarpusavyje su broliais sutarėme puikiai. Kol buvau dar visai maža, jie mane nuprausdavo ir sušukuodavo, pavalgydindavo. Pamenu vieną rytą nubudusi pamačiau juodu stovinčius mano galulovy. Pijus rankose laikė auksaplaukę lėlę, nupirktą už sutaupytus pinigus, kuriuos jie gaudavo nešdami butelius į taros supirktuvę.
- Elenyt, ar gražią lėlę išrinkom? – klausė jie, akyse liepsnojant gėriui ir laimei.
- O kaip gi! Gražesnės ir Giraičių lentynose nerasi!
Tada žadėjau jiems, kad niekada jos neatiduosiu, galiu pasakyti tai ir dabar. Ji tebėra su manimi, tokia pat šviesi kaip Pijus su Ryčiu, tokių pačių mėlynų akių.

Namas, kuriame gyvenome, buvo pakankamai geras, tik nuo drėgmės palubiuose rodydavosi pelėsiai, kad net vorai tinklų nemezgė. Čia buvo keturi dideli kambariai ir maža virtuvėlė. Vienas iš kambarių buvo tiesiog prikrautas įvairiausių nereikalingų daiktų. Kitame įrengtas tėvų miegamasis su prastais baldais ir dideliu nespalvotu televizoriumi „Šilelis“. Dar kitame kambaryje gyveno mano broliai, kurių lovos buvo sustumtos taip, kad miegodami matytų vienas kitą ir galėtų iki paryčių kalbėtis apie merginas ir techniką.
Mano kambarėlis buvo nuošaliausiai. Jame nebuvo plačios lovos su užuolaidomis, nebuvo milžiniško veidrodžio ir  gražių rūbų prikrautos spintos. Buvau tik maža aš su nedideliu mediniu staliuku šalia metalinės spyruoklių lovos, visai tokios pat kaip ligoninėse. Atrodo, jog jauku čia būt tegalėjo, bet man buvo. Vienintelė vieta, kurioje galėjau jaustis rami ir saugi.

Man pradėjus eiti į antrą klasė tėvas mirė nuo kepenų cirozės. Pamenu, kaip mama raudojo prie ryškaus, prisirpusių vyšnių spalvos karsto. Po laidotuvių keletą savaičių nemačiau jos prisidažiusios ir apsirengusios tais „barmenės“ rūbais. Per tas dienas pamačiau, kokia graži iš tikrųjų ji buvo. Mano mama. Moteriškas rimtumas derėjo prie jos rudų akių ir tamsiai kaštoninių plaukų. Tačiau ne ilgai tas grožis laikėsi namuose. Mama vėl pradėjo dirbti ir vis rečiau sugrįždavo nakvoti į namus. Tuomet aš ruošdavau broliams pusryčius ir vakarienę, o jie man vis sekdavo pasaką apie mergaitę, kuri bandė pažinti gyvenimą.

Po trumpo laiko kaimynai pastebėjo mūsų nepriežiūra ir iškvietė teisėsaugos pareigūnus. Visi mes buvome išvežti į prieglaudą. Pirmą kartą išvydau tiek daug ilgesingų veidų, žiūrinčių pro aprasojusius nuo kvėpavimo langus ir laukiančių savo eilės. Eilės patekti į šeimą.
Mus nuvedė į jaukų kambariuką, kuriame ant mažų medinių lovų sėdėjo dar keletas mažamečių. Apie mūsų patekimą į vaikų namus mama sužinojo tik po kelių dienų ir tesugebėjo pasakyti:
- Atsisakau motinystės teisių.

Gyvenimas, ar tiesiog buvimas prieglaudoje, nebuvo toks baisus, kaip pasakojo vaikai mokykloje. Iš auklių sulaukdavau daugiau šilumos ir dėmesio, negu iš mamos per tuos devynerius bendro gyvenimo metus. Visi čia buvome skirtingi, tačiau vienijo vienas dalykas – buvome nuskriausti tėvų, bet apdovanoti aplinkinių gerumu. Dalijimasis viskuo, ką turi, tuomet atrodė toks pat svarbus kaip ir kvėpavimas. Čia žinojai, jog visi to nori to paties – šeimos rato, kuriame gyvenimas niekada nesustoja.

Sulaukusi aštuoniolikos metų turėjau palikti prieglaudą. Per visą tą buvimą joje, motinos niekad nemačiau. Broliai jau prieš du metus buvo išsikraustę. Pijus mane nuolat aplankydavo ir atnešdavo mėgstamiausių mėtinių saldainiukų, o Rytis vos po kelių mėnesių gyvenimo už prieglaudos sienų išvyko į karą, kartu su šauktiniais. Broliai tik tuo ir skyrėsi – Rytis buvo ramus ir prisirišęs prie artimų žemių ir savų žmonių, o Pijus vis troško iššūkių. Gaudavau jo laiškus, kuriuose jausdavau jo tikėjimą, laimę ir viltį. Džiaugiausi dėl jo, o kartu ir dėl savęs, žinodama, jog toji žolė, kurioje supausi vaikystėje, virsta beribe, žaliuojančia pieva, o mažas lašelis įsilieja į savo gyvenimo upę.

Žmonės sako, kad istorija baigiasi tada, kai jos pradininkas atgula į vyšnių rojų, o aš sakau, kad istorija niekada nesibaigia. Ji tęsiasi per amžius, nes gyvenimas – tai nesibaigiantis ratas vyšnių žydėjimo.