Tavo akys tartum du rudi kaštonai
Ir lyg žemės grumstas tie juodi plaukai.
Tu liūdnai šypsaisi, moji man iš tolo –
Nori pasakyti... Ką tu man sakai?

Kad giria tavoji žolėmis apaugo,
Krūmų tankumynai užgožė takus,
Geniai gilių uoksų daugiau nebesaugo
Ir barzdoti briedžiai pametė ragus?

Ar, kad tavo upę užtvankos patvenkę –
Žuvys nebeplaukia, nes nėra srovės?
O krantus sekliuosius dumblo sluoksnis dengia,
Nendrių sąžalynuos nebedaug erdvės?

O gal tavo pievas saulė išdžiovino –
Gėlės nebežydi, nugelto žolė?
Kad drugiai ir paukščiai apleido dykynę,
Bitės užsidarė savo avily?

Pasakyk, ko reikia – viską atiduosiu –
Lietų, vėją, naktį, saulėtas dienas...
Jei tiesiog tau liūdna – dainą padainuosiu –
Tą, kurią dainuoju tiktai tau vienai.