Žalios arbatos lapai supasi
                     glėby puodelio,
kaip supas vėjas tamsiaodžių
                   moterų plaukuos.
Plonyčiai pirštai slysta
          krūmmedžių šakelėm,
ir rankų mostų perregimos linijos
       gracingą šokį nubrėžia kaitriam ore.
Ten liemenys siūbuoja
      tarytum vandenynų bangos
derlinguose plantacijų laukuos.
      Kai moterys sugrįš namo
tuos liemenis apglėbs
      jų vyrų ir vaikučių rankos,
o jos sūriom ir skilinėtom lūpom
      bučiuos kaktas brangiųjų savo.
Bet ligi sutemų jų lūpom bėginėja žodžiai,
      maldų, šį rytą išskaitytų iš dangaus...
Gurkšnelis gėrimo nuslysta mano gomuriu,
kartu su juo – istorija taip tolimo
ir nepažįstamo
žmogaus.