Norėčiau užkopti į kalnus,
į debesis skristi norėčiau
ir jei atsisėsčiau į balną –
dangum raitas juodbėriu lėkčiau.
Keliaučiau kur akys užmato,
kur vėjas lyg pūką nuneštų,
naktis, kad iš Grįžulo ratų –
mane – ryškią žvaigždę atrastų.
Kodėl? Ar dienos neužtenka?
Ir kam? Argi maža man vietos?
Gyvenimo upė nesenka –
tikiu – juk mane vis mylėtų.
Galbūt ne visi... Bet taip reikia.
Prarandam, atrandam, paliekam...
Supykstam – riebiai nusikeikiam,
galiausiai savim vis tiek liekam.
Ir kam tas lėkimas, degimas?
Ir kam tos nežemiškos aistros?
Nejau nepakanka likimo?
Kam degti, jei lietūs palaisto?
Juk dygstam, lapojam, pražystam.
Juk žemėj mūs šaknys įaugę.
Parskridę savęs nepažįstam.
Pažiūrim – vaikai jau suaugę.
Telieka parklupti ant kelių.
Telieka atgal atsigręžti...
Ar skrydis yra žmogaus kelias?
O gal, tai ką turim, mums maža?
.................................................

Ir vėl, kada sutemos smelkias,
ir vėl, kai pavasariu dvelkia,
Jaučiu, kad likimą pasmerkčiau,
jaučiu, kaip aš juokčiaus ir verkčiau
dėl to, ką praradęs, atradęs,
už tai, ką pajutęs... Iškęsiu...
Tik duok man, gyvenime, pradžią.
O pabaigą pats jau surasiu.