dangaus kojas sutraukia mėšlungis
ir nesiskečia vartai į rojų –

spaudžiu nuodėmę, išlaša sunkas,
šitiek sunko, aš skęstu. o Nojus
praeinąs kaip pro nepažįstamą,
išlinksniuoja nedrąsiai rytojų.

rodos, pirmas aš, bandęs nubristi,
kiek toliau, nei pasaulis žinojo.