`

                                           - - -

                                    — Kai ateisiu ant vieškelio šlapio
                                    Neberasti šalikelėj tako,

                                    Ir tų penklinių, dangui raikyti —
                                    Nei laidų nei stulpų — paukščiais taktų,
                                    Lyg natom, rudeniop prirašytų —

                                                       Kregždės,
                                                       neliečia žemės
                                                       Po kojom...

                                    Kai ateisiu ant vieškelio šito,
                                    žvyro grunto neradęs
                                    ir molio,

                                    Dūžtant gervėms voratinklius pievoj,
                                    Brendant Saulės šermukšniams į lietų,

                                    nuo asfalto,
                                    pakelsiu
                                    tik sraigę —

                                    paskutinį,
                                    prieš žmogų,
                                    kareivį...
                                     --------------------------------

                                    Taip kalbėdamas Dievas — tylėjo.
                                    Kai elektros stulpus vertė žmonės.
                                    Po žeme tempė kabelius — kasė.
                                    Dievas Žalias tylėjimą nešėsi ...



                                    __________________________________
                                     (Ilona L)
                                     2010. kovas.