Verkia purvinas sniegas,
Ašaros teka upeliais,
Kad neužjaučia jo niekas,
Eina, praeina pro šalį.

Vakar dar glaudė prie veido,
Džiaugėsi snaigių šokiu,
Žiema tiek drobių išaudė
Pievoms ir medžiams baltų.

Akino spindintys toliai,
Puošėsi pušys šerkšnu,
Tyliai kartojom po žodį –
Dieve, kaip žemėj gražu!

Tik laikas, nesustojantis laikas,
Žaidžia savus žaidimus -
Spalvotomis skraistėmis plaikstos,
Maino ir maino rūbus.

Žalią, geltoną ir baltą
Suka ir suka ratu,
Kartais dar pilką ir margą
Brūkšnį nutėkš teptuku.

Žmogus stebiesi – taip gera
Laukti spalvų vis kitų,
Pavasarį, vasarą žalią
Matyti už  šėlsmo pūgų.

Sustabdyt negali ir nereikia,
Grožis gyvybės – tėkmėj,
Tegul pirmąjį žiedą praskleidžia
Iš po sniego nušvitus gėlė.