Daugybė nuostabių obels žiedų
papuošia sodą ir kelius nukloja.
Lyg kilimu per žiedlapius brendu,
o medžiai man švelniai šakelėm moja.

Papuošta žemė nuometu baltu.
Kaip atminimas, kaip jaunystės aidas.
Su žiedlapiais gyveniman grįžtu,
kuris atrodė, kažkada jau baigės.

Pabėrė vėjas kvepiančius žiedus
ir jais baltai man galvą padabino.
Sugrįžtančius su vėju vėl žodžius
visiems visiems laimingiems padalino.

Tiek daug obels žiedų baltų baltų,
jie puošia mano sodą –lyg vestuvėms.
Į savo praeitį aš nuotaka grįžtu
ir dovanoju meilę medžių burėms.


2010.03.