*  *  *  
Tiek nedaug tenorėjau matyti –
tavo šypseną... džiugina, glosto,
o kai dingdavai, tavąjį, pilką,
vis ant pakabos paliktą ploščių.
  
    Kai lietingais ilgais vakarais,
    vis išeidavai, kur – nieks nežino,
    jau be ploščiaus, tik ji – pakaba,
    mano žvilgsnį ne kartą ramino.

Dar po metų, kai nelauktai,
išvykai išbandyti likimo,
ištuštėjusi mūs pakaba
man primindavo tavo laukimą.

    Metai skuba, tai pūgos, tai lietūs.
    Ją remonto metu nukabino.
    Bet išliko jis, – pilkas šešėlis –
    pakabos, kur man žvilgsnį svaigino.

Net dažytojo rankos prityrę,
kai jį paslėpė, - jo nebeliko,
atmintis nesutriko, atkūrė, -
pakaba...vėlei žvilgsnis prilipo.    

    Tiek nedaug tenorėjau matyti, -
    šypsena tavo, džiugino, glostė...
    O suprasti vis tiek negalėtum:
    Ji brangi, nes juk tavojo ploščiaus!

*  *  *