Įbruko gyvenimas
Taurę į delną.
Įpylė nuodų.
Gal išgert ketini?
Sustatė į eilę
Ant didelio
Kalno –
Po vieną,
Po du.
Vieni artimi,
Kiti – svetimi...
Ir nešėm po
Šukę. Per melą,
Per tiesą.
Nusiplūkėm
Žiauriai
Duobėtam kely.
Uždėjo mirtis
Savo rankų pavėsį.
Ir gėrėme
Nuodus
Suklupę,
Šventi.
Neliko nė vieno
Nepaliesto žiedo.
Tik aidas
Atodūsių: skaudžių,
Patiklių.
Gyvenimas tolo,
Savo riekę atriekęs.
O aimana liko
Ant
Taurės kraštų...