Kai nemiga klajoja per naktis,
Numetusi kasdienį savo rūbą,
Vėl kamuoliu vyniojasi mintis:
„Kodėl gyventi šitaip skubam? „

Pasaulio viso būna negana,
Gyvenimą mes geriam tarsi vyną.
Nors degina sparnus kaitri liepsna,
Pabėgti netgi neketinam.

Vis skrendam, nardom, ieškom kur giliau -
Šalin ramunę - duokit orchidėją!
Kai grįžtame nurimę pagaliau,
Žiūrėk, ramunė jau ir nužydėjus.

Tarytumei vaiduoklis  po namus
Apspangus nemiga vynioja mintį. -
Gyvenimas klastingas ir painus
Ir nieko neįmanoma grąžinti.