Ėjau šalta, tuščia gatve.
Išsigandau  net savo žingsnių aido,
O veidą, kaklą graibo vėjas geležinis,
Ant veido krinta šaltos snaigės.

Norėjau eiti dieną, naktį,
Vis eiti eiti, nesustoti.
Kaip gi sugrįžti man atgal
Nors vieną dieną pakartoti?

Kodėl, jūs, žmonės, žiaurūs ir pikti?
Baltuose kūnuose - juoda siela.
Todėl nuo skausmo iškankintom kojom
Aš per gyvenimą einu viena viena...
  
Vienuže mano, tu vienatve,
Drauge geriausia man tapai.
Ir moja man kaulėtais kryžiais
Ant kalno miegantys kapai.

Begęstančiom akim stebėjau tolį,
Už lango vakare apšviestą gatvę.
Aš bučiavau tavąsias lūpas, bet pabudau.
Ir supratau,
Kad bučiavau aš tik vienatvę...