Užliūliuoja voratinkliais nutilę garsai
tirpsta vanduo
mergaitės šilkinėse pėdose ar
pilvo išlinkimuose, kasom
išsiplakusi veidą, akis
nebyliai altoriun sudužusiais šonkauliais

panagės išpurto nuo
savęs žudymo popieriaus lapais
ar blyškuma, kuri spiegia:
- Nelemta kentėti!

kruvinas rašalas pirštų galiukuos
mėlynėm nusaigsto patalus
kai blakstienom prasikasa sapnas
sudrasko šlaunis ir alkūnes

palieka tik žvynuota oda
po gabalėlį narstoma į žodžius:
Nelemta kentėti...