Dieve, koks gražus Tavo sukurtas pasaulis...
Tik Ievos vaikai, tarsi sekdami motinos pėdom - vis nesidžiaugia...vis skuba nusidėti...nusidėti grožiui...
Tavo pasaulio kūriniui, burnodami ir keiksnodami, kad negauna, ko trokšta...pilną burną turėdami, vis siekia uždrausto vaisiaus...
   O Tu, Dieve, myli juos ir tokius...paberi snaigių saują, sublizgi saulės zuikučiais, kapsi lietaus lašais, kaip pirštu grūmodamas: džiaukitės vaikai, kol dar čia...mylėkite vienas kitą...Kvėpuokite manimi...
Negi jūs nematote, kiek nuostabių akimirkų aš išbarsčiau...negi širdys nejaučia, kaip reikia skubėti rinkti jas, nes tamsa kaip naktis, ateis neišvengiamai...
   Mylėkite viens kitą!