Išlik, kaip deivė žydinti visa,
Išlik, akimirka, mūsų jaunystės vėjo--
Diena švelniausiųjų gėlių šviesa
Nuskaidrinus ledokšnius kovo. Ėjo

Šuoliavo metų tylios eskadrilės
Pilkai ilgai be tų žiedų griūties--
Įstrigę pėdos mėnesienoj vylės--
Gėlių takai per jūras nusities--

Suraibuliavo tik banga nuraudus--
Gal sukraujavo gėlos debesų ?
Uolos glėby žiedai ilsėjos graudūs--
Ir buvo naktį skaudžiai taip šviesu...