Paliko ji viena lyg pirštas
Ir niekas jos daugiau neguos,
Tik rūko miglos baltos, tirštos
Sutūpę paupio karkluos.

Tiktai mėnulio žvairos akys,
Kai įsidrąsina naktis
Seansą naują jai užsako, -
Ir žaidžia sienoj atspindys.

Tada ji – keliasi ir eina
Net traška grindys kambariuos.
Pasidabruotos miglos mainos
Ant sienų ir ant rūbų jos.

Paskui – nurimsta ir užmiega
Lunatiko blausiom akim.
Tik pėdsakai prie durų lieka...
Išsiuvinėti pilnatim...