Jis inkštė falcetu. It šunytis. Ji piktai švokštė. Tiksliau, leido gomurinius įtūžio garsus. Ant savo, kaip ir ji, kurčnebylio vyro. Nevykėlio girtuoklio. Tinginio. Bedarbio. Kartu su ja prageriančio jos uždirbtus pinigus.  Jos...

Dirbo ji visuomeniniame transporte. Autobuse. Troleibuse. Mikliai kraustė keleivių rankines, kišenes. Nieko stebėtino, daug tokių, zujančių grupelėmis. Gudriai nukreipiančių keleivių dėmesį ir, nespėjus jiems susivokti, kad kišenės jau tuščios, išnykstančių kaip dūmas jau kitoje stotelėje.

Ji tai darė ypatingai. Viena. Piniginės tiesiog fantastišku būdu pačios išsliuogdavo iš rankinių ir įsliuogdavo į jos drobinį maišelį. Be garso. Be įtampos. Galima sakyti – be apgaulės. Tiesiog pačios...  Savo keistą, nebylų ir kurčią pasaulį ji tarsi perkeldavo į svetimą krepšį, kišenę ir...  Gaudavo teisėtą nebylų atlygį. Kartais visai neblogą.

Trejus metus buvo ramu. Ji sėdėjo.  Bet ne už kišenių kraustymą. Už kažką rimčiau. Ir štai vėl... Nesuskaičiuojamą daugybę išnakčių kaimynai priversti klausytis tradicinio inkštimo falcetu. Pikto švokštimo. Gomurinių įtūžio garsų. DVIEJŲ  KURČNEBYLIŲ  DRAMOS.

Ką nors jiems sakyti  beprasmiška...


2003