Per gaidžio giesmę pailgėja liūdesys,
Lygiadieniais atplaukęs iš visų užsemtų raguvų,
Dar  raižiai aidu skambančių man smilkiniuos.
Šiąnakt, parvėrus gruodo langines mačiau,
Kaip atitrūkęs nuo šerkšno šakos.
Vasary paskendo mėnulis,
Nesugavau...
Lūpose jau geso sutemos.

Verkiau...
Rytas atlijo ir mirusi promočiutė,
Nešina kvepiančiu drobės ryšuliu.
Tada ragaišduonę laužydama ji tyliai pasakė,
Kad visad reikia kojas pailsint belaukiant,
Kol išbrinks žolės žaluma žemės delnuos
Naujam mūs pavasario takui.