Kai nuo stogų skardinių laša
pavasaris žiemos sniegu –
pasaulis rodos šitoks mažas,
tik jį apglėbt nėra jėgų.

Tenoriu susigert į juodą žemę –
jau nebeskrist balta snaige,
kai mintys atslenka aptemę,
dar vakar kalintos speige.

Sutrupinti svajonių riekę –
lai paukščiai juoką išnešios,
o gyvastis te žemėj lieka
ir gailestis savęs pačios.

O ryt išdygt į vešlią žolę,
atsigaivint lietum ir sužaliuot,
išleidus vėją, gniaužtą saujoj,
vėl eilėmis linguot, linguot...

Kai nuo stogų skardinių laša
pavasaris žiemos sniegu –
aš jau per didelė nukrist kaip lašas,
bet per maža numirt žmogum.