Blunka kreivo mėnulio subtitrai
ir jau nieks nebeskaito vakaro.
Upės žiotimis temstant surištą
jį įmurkdė į áuštantį kraterį,

kuriame žydi tavo ramybė,
surambėjus lyg batsiuvio pirštai.
Šit, naktis mane bandė pagydyt
tavo žiedą į vyzdį sušvirkštus,

bet pamiršo ištraukti adatą,
tai ir duria pažvelgus į tamsą,
kurios raišą vienatvę suradęs
miesto skveruose šuniškai amsint,

pats ėmiau amsėti į priešingus
šiek tiek kreivo mėnulio polius,
kai apgirtęs Dievas paviešino
gyvybę trumpam tik paskolinęs.