Neišvengiama griūtis lediniame take išdrabstė gležną mano kūną. Skaudėjo protą ir kaulų kūne atsirado daugiau nei minkštosios dalies. Akimirką pamaniau, kad esu ta vienintelė tirpstanti žiemos snaigė. Rytas diktavo savo sąlygas.
Susirinkau savo duženas ir tuo pačiu, vis dar slidžiu taku, motorizuotai išgabenau tarnybon. Diena taip sparčiai sudėliojo aimanas į mažus laiko stalčiukus, kad net baltos pūkinės snaigės elegantiškai pridengė pavargusią sielą. Pritemusioje proto galerijoje dūzgė tūkstančiai minčių.

Bandau pabėgti nuo jausmų, bet ne, atsargiai brendu į žalią pievą.
Pilka kasdienybė nusidažo vaivorykštės spalvomis.
– Labas, - tariu visiems žolėje pasislėpusiems gyviams.
– Gal kas galite paskolinti pavasarį...