Suklykė žuvėdros ir nutilo.
Švelniai ošė Baltijos banga.
Ten, kažkur už samanoto šilo
lyg šėšėlis klaidžiojo daina.

Ją lydėjo tylus smuiko garsas.
Jo rauda, tai perplėšta širdis.
Horizonte raudonavo varsos –
vakarėjantis ir liūdnas spindulys.

O daina klajojo ir klajojo,
ko ieškojo –kas gi ją supras?
Palydovas smuikas jai aukojo
tyliai raudančios širdies dainas.

Nubangavo, nuplaukė šie žodžiai.
Žodžiai ieškančios kažko dainos.
Smuiko tik rauda dar liejos graudžiai
ir raudos tos nieks neatkartos...

2010.02