Kartais apima noras palikti šią žemę
ir prisiglaust trumpam prie minties,
Kad nusispjovus per petį – visą šį karą...
Paprasčiausiai palikti kitiems.
Nes jau pabodo šitos lenktynės,
Kuriose nugalėjusių niekad nebus.
Sielą vis spaudžia troškimas ramybės,
O aplinkui... tiek siurbėlių ...
Ir jiems visko maža, siurbia po lašą
Gyvastį visą kol neatims.
Kadais atrodė – žmonės lyg esam ...
O tapom... viens kitam žvėrimis?
Prievartauja ir plėšia – nieks nesikeičia,
Ant svetimo kraujo ir skausmo kraunas turtus.
Šypsos į veidą, peilį į nugarą smeigia,
Priešas didžiausias žmogui – žmogus.