Už tuos metus, kurie klaidina,
Svajonėm masina, kerais,
Pakelkim šiandien taurę vyno,
Net jeigu nieks nebus gerai!

Juk žinom- krisime ir kilsim,
Iliuzijos širdy gyvens,
Ne tą, ką reikia vėl pamilsim
Ir laimė tik pasivaidens.

Taigi, už ją- kurios nerandam,
Kažko ieškodami aklai,
Už viską, ko mes pasigendam,
Nebus ko niekad- net už tai!

Už mūs turtus ir vargšo būtį,
Už klystekelius-visad jų bus,
Už nuoširdumo nors truputį,
Už giedrą dangų ir žaibus!

Už nežinojimą ir klaidą,
Už viltį, džiaugsmą ir kančias,
Už šypsnį draugišką, atlaidų,
Už skrydį tiesiai į žvaigždes!

Už kažkieno akis, paguodą,
Už tai, kuo tenka nusivilt,
Už tą gyvenimą, kur duoda
Gal paskutinį šansą kilt!

Te suputoja taurė vyno,
O kad nebūtų apmaudu-
Jeigu viena neapsvaigino,
Šįvakar kelkime už du!