Blyškiai šviečia vidurnakčio lempa.
Tyliai žiūri pelėda nakties.
Ir blaškais po užburtąjį kampą -
Ieškai krislo klajūnės vilties.

Tarp delnų surakinta galva
Šaukia dangų ir žemę prabilti -
Vien pilka begalinė spalva
Nebeleidžia net minčiai pakilti.

Vien be garso laša minutės
Į širdies ištuštėjusią erčią -
Už tą trumpą akimirką būti
Dovanoja tau ašarą karčią.

Dovanoja - kodėl, nežinai,
Tik sudūžta vidurnakčio lempa
Ir šešėlių juodieji sparnai
Dengia tavo užburtąjį kampą...