Ažu metų posūkių nebesmatą
tas basakojas vaikystes vingių,
bet da dažnai lyg girdžiu
Švintosias slėny pustamus dalgius,
katrę skumbėdavą kaip varpai...

Bet vienkemiai nyksta ir tinai.
Nyksta anys iš letą,ramiai,
kur aždaryti lungai,
ažuarti mūsų vaikščiati takai.