Melancholija
. Paleisti šunys,
apšviesti žibintų,
skuodžia nuodėmių išpirkėjai,
purvu apdribusiu sniegu.
----------
Čia pat,
lede įšalus vienatvė,
laisvėje palikti,
džiaugsmo vagys,
palikti ir laisvi,
vagys bėga-
nepaslysta liūdesiu.
Šio šukės,
i š b a r s t y t o s
po gatvę,
k u r i, neturi pavadinimo,
k u r i o j, niekas negyvena,
k u r i o j, niekas nežino,
k a i p ji vadinas;
Liūdesys, sudužęs,-
žibintų šviesoje
š ą l a.
----------
Šąla.
Šąla oras;
laisvi vagys,
idilėj,
tobulybės fazėj.
----------
Vienišas noras,
nuneštas paleistų šunų.
Tu nebegali galvoti,
jausti;
Griūna vartai,
pragaro pavaldiniai,
pikti-nesuvaldomi,
išvaryti iš rojaus.
..........
Be galo, gaila,
sudrumstyto miego,
dvasių namų-kapinių-
užpustytos sučežusio,
girgždančio sniego,
supynių grandinių.
----------
Šaltas, vienišas laukas-
bijai įkvėpt-
v i r s i ledu.
Atsivėrusi Visata,
pervėrė monotonijos širdį,
šimtąją sekundės dalį,
regėjom
Titaniką didį,
užliūliuotą miego,
sudrumsto Atlanto pūgos;
šunys, nešini degtukų - - -
uždegė sniegą,
užsiliepsnojo
leisgyvis pavasaris,
nematyk-
p a t a p s i vagim.
---------
Pakėlėm akis į viršų-
nebe nuostabus,
O TIK,
žvaigždžių suvarpytas dangus.
Nekalbėk-
i š n y k s i . ---