Tu atėjai tada, kai rudenėjo
Ir šalnos buvo taip arti, arti.
Kažkur žaliavo, o kažkur gelsvėjo,
Dirvonai vietomis jau buvo aparti.

Numetęs plūgą aš ramiai ilsėjaus –
Juk šitiek padaryta jau darbų.
Galvojau apie derlių, apie sėją,
Atrodė, visa kita nesvarbu.

Na, žinoma, mačiau gamtos aš grožį –
Juk keičias metų laikas ir spalva.
Staiga (iš kur ji čia?) raudona rožė
Žmogaus balsu man pratarė: „Eiva “.

Ji ištiesė rankas – spygliuotą šaką –
Suspaudžiau jas – ištryško du lašai.
Ir kelią pamečiau dėl siauro tako,
Supratęs – palieku aš tiek mažai.

Nereikia man nei plūgo, sėjos, derliaus –
Man reik tik rožės ir dviejų lašų...
O prieš akis plati žydrynė vėrės,
Nors takas siauras tarp baltų beržų.

Ir netoli jau buvo tako galas
„Čia pat “, – kartojo ji. – „Jauti? “
Šerkšnu raudonis žiedlapių nubalo,
Suglebo lapai, speigo paliesti...

.......................................................

Kodėl tu atėjai kai rudenėjo
Ir šalnos buvo taip arti, arti?...