Eidami į pasimatymą, kalbėjo su savim,
Apakinti šaltos Aliaskos saulės.
Kariavo svajonės užgimę,
O jų motinos savo vaiko gailės.

Žodžiai liejos giedodami giesmę,
Tirpstantis ledas kalbėjo žuvims,
O jos gelstantis veidas nurimęs
Jam šnabždėjo: „tavo sodai nuvys“.

Ir dabar šios eilės skamba jų žingsniais,
Sniegas krenta svajingu ritmu,
Magnolijos žiedas lengvabūdiškai žaidžia
Ir paskutinę jų tragiškos meilės eilutę kuriu.