Tėvą dalgę senai negalūsta,
Ažužėlą vaikystęs kiemas,
Graudulys, susisūkis gūžtų
Pą  klevais blausioj menasienaj.

Nebečiulba rytą lakštingala,
Laikas rasų širdy išdžiavyną,
Prisminimai – paguoda venintelą
Šytų sopulį apmalšina.

Dą sapnuojas kartais židėjimas
Na kalnalią saulai atsiritunt...
Bet sapnus išnešioja vėjas
Kasdenybę pilka atsiveria.