Aš nežinau, gal tai visai ne eilės,
O tik širdies plakimas neramus.
Kada jinai pablūdusi iš meilės
Nebesuranda kelio į namus.

Arba žvaigždes pabėrusi į delnus,
Apakinus vaivorykštės varsa,
Kai bučinio jaučiuosi nusipelnius-
Akis suvilgo ašarų rasa.

Ar kai pašaukia toliai ūkanoti,
Kalnų upelio geliantys lašai,
Kai ketinu padebesiais skrajoti,
Kodėl manęs sustoti neprašai?

Ir nežinau, gal tai visai ne eilės,
Tik vėrinys širdies karštos, kuris
Suvertas iš vilties, kančios ir meilės,
Palikęs žodžiams praviras duris.