Dar neišmokau skraidyti ir vargu ar kada išmoksiu,
    Viltis-ne ledas ir tikrai nepaslysiu,
    Tik šypsokis, daug šypsokis, mano mielas, žmogau,
    Šešėliu, tavo gyvenimu aš tapau.


    O...
    Kaip auštai...
    Ten, taip ten...
    Žybsi mėlyna širdis (tarsi spalvą Betelgeizės pavogus)
    Ir dega, liepsnoja vakaro žaros (šypsausi, aš laimingas žmogus)

    Svetimą šešėlį pavogęs beldžiu į visatos duris,
    Policija? Ak, tai tie patys sunykę troškimai,
    Nagi atidarykit baltosios, varnos, vartus; Svetimieji akis atmerkit.

    Ak, ir ledo karalienė dar barsto,
    Tą niekingai baltą netikėlį sniegelį,
    Svetimieji, baltos varnos-ne mano,
    Alpėse pradėjo šokti, įsileido mane dar kartelį.

    Aš niekam nesakysiu:
    Ką regėjau, ką mačiau
    Nes skraidyti dar neišmokau ir vargu ar išmoksiu,
    Džiaugiuos ,kad įleidot, užminėt mįslę ir leidot šypsotis-
    Baltosios varnos, Svetimieji.

    Aš pavogiau tavo šešėlį,
    Juo pavirtau.
    Dar kartelį-
    Manęs nepažino ir aš grįžau.
    
    Aš-vis dar besiblaškantis tavo šešėlis,
    Nematoma ryškiausia žvaigždė.
    Mielas, mano , žmogau.