Ant medžių kalba pumpurai išsprogę,
Šermukšnio šakos lenkiasi žemyn.
Esybės viltį vėl užgrobę,
Suskubo bėgt visi pirmyn.

Užmerkusi akis, naktis prabilo
Oazės augalų baltais žiedais.
Nuo saulės švytinčios pakilo
Ugninės gėlės po langais.

Tik man vienai širdis stuksena…
Ėjimas žingsnių prarastų.
Likimas žieduose gyvena –
Etiudas formų nebaigtų...

Beržai vis stovi papilkėję,
Rasos lašai ant jų – šalti.
Iš upės dugno atsikėlę
Kristalo akmenys balti.

Ant kranto – bėgantys šešėliai,
Ir akyse – gėlių žiedai.
Tarp rankų mano – vėjo gėlės.
Ėmei ir balsą išgirdai...