Minutė po minutės dūžta į akis...
Pasilieka tik šukės beprasmio laiko sūkury.
O jis bėga tekinas, basom kojom palikdamas pėdas senose širdyse.
O kad sugrįžtų purpurinė svajonė, paika šypsena, saulėta, ta - jauki diena...
Ak, akimirka žavinga, kurioje sutelpa tiek daug juoko, spindinčio džiaugsmo, sunkaus ilgesio, prisiglaudusios vienatvės - pilkai balto liūdesio.
Kartais pasiliekančio...
Širdie! Kodėl jau pailsai?... Juk tu dar gyva esi... esi, dar... gyva...
Be laiko sūkurio delne.