Nors klausysi – nesuprasi. Neprašau...
Galbūt vėjas, galbūt lietūs mane šauks.
Ir išpūsiu, ir išliesiu ką jaučiu –
Nebebus širdyje mano paslapčių.

Laukų gėlės gers žodžius ir pražydės,
Ryto vėjas švelniais siūlais žiedus lies.
Suspindės diena – kaip šilkas – po liūties,
Vakaras rausvais rietimais išsities.

Pasisiūsiu, pasipuošiu tuo rūbu.
Dar ateisiu. Vėl ateisiu, nes galbūt
Tu matysi ir suprasi ką jaučiu
Ir nebus širdyje mano paslapčių.