Na, pakalbėkim atvirai –
gal tau vis vien – ką aš,
o man – ką tu darai.
Ir vėl iš ryto vėjas pūs žvarbus,
gal būsi tu, galbūt manęs jau nebebus.
Bet juk be mūsų niekas nepražus,
ir be manęs, ir be tavęs pasaulis liks gražus.
Ruduo ir vėl maišys gelsvai rusvus dažus.
Vieni bandys surasti didelius –
kiti gimdys vaikus mažus.
Kažkas norės gesint-
kažkas įžiebt aistrų laužus.
Ir vėl rinks džiaugsmo
ar bers nuoskaudų lašus.
O vėjas, kaip ir vakar,
sups palinkusius beržus
ir nepaklaus tavęs – kas bus?
Tai tik viena žvaigždė užges,
iš tūkstančių – žmogus...