Girdžiu kaip oda lupas,
Kaip skilinėja lūpos
Ir mėsos slenka nuo kaulų.

Bejausmis ir bedvasis,
Šaknimis į žemę liejaus tąsyk
Ir tryško meilė iš akiduobių tuščių.

Tas žudymas išlėto ir atsargiai,
Peiliu lyg plunksna per kūną švelniai,
Tapant įmantriausias akibrokšto gamas...

Purpuro lašais mažyčiais,
Egzistencija it žiurkė bėga, inkščia...
Palikdama išsemtas venų autostradas.

Gomurį paglosto tvaikas,
Prakaitas sunkias paklaikęs,
Maišydamasis su nektaru gyvasties.

Ir tarsi pabodęs žaislas,
Šis paveikslas vaizdiniais išbaigtas,
Nebeįstengia patenkint iš esmės.