Nesutilps į rieškučias trapios sekundės,
aušroms liepsnojant ir aitvarai užsidegs.
Todėl nesvajok, mylima mano, apie
vasaros lietų. Upių vagos dar ilsis. Tegu.

Tau nematant laikas įklimpsta kaip
praeivis batais sunkiais į purviną pusnį.
Ir nei paukščiai, nei troleibusų ūsai,
jo liūdesio, ledu įsitvėrusio, neištrauks.

Taip ir aš nepalaimintas, žuvėdrų klegesio
išnešiotas, miesto krantinėj pasėtas, išdygstu
burėm juodom. Nelauk manęs, mylimoji,
išplauksiu į pūgą tylos nesibaigiančią vis.

Lydės tavo žvilgsnis, įšalęs į stiklą ežerų
mano -  gal vasaros rūku sudygsiu į delnus.