Lūpų raudonais grioveliais,
Spiečiais per miglą dangaus,
Išnuogintas ieškai stotelės,
Užuovėjos, kur prisiglaust.

Į tylą iš garso varveklio,
Sudūžtančio žaibo greičiu,
Į kalbą, įšalusio medžio
Tu lydaisi savo žvilgsniu.

Kiek žodžių perniek išdalinta,
Žmonių kiek žaislinėm galvom,
Į šviesą painaus labirinto
Iriesi stiklinėm bangom...

Nuvargino sielą tuštybės,
Dabar ji ieškos tik ramybės.