Sudilusiais, artrito glamonėtais laiptais,
Savo paties kurtų vienatvės rūmų bokštan,
Naktinės ūkanos marška skalsiai padengtais,
Sliūkini paslapčiomis tarsi pavogęs...
Vilies tik celė, esą ištikimai belūkuriuojanti,
Cigarečių dūmų smogu kiaurai permirkus,
Pasidalins, alum ir prakaitu įaugusį guolį –
Be priekaišto, it motina sūnų apkabinus.
It ritualas, tiesiant ataugas link stabo išgalvoto...
Karštligiškai pulsuojant sienom išmuštom raudonių...
Paverti save herojum, nebaigto skaityt romano,
Tikindamas parašysiąs scenarijų tobulam rytojui...
Tačiau, kasnakt gimsti iš šiukšlių prisikeldamas...
Išsunktu feniksu jos pašvinkusioje lovoj,
Mintim lyg kulka, į kaktą negailestingai, remiamas,
Tik linkteli naiviai, įspraustai kampan, vilčiai senolei...