Iš  lėto, taip tyliai, taip švelniai leidžiasi snaigės,
Begalybė pasaulių iš aukštai pabertų.
Prie tavęs, ant tavęs kelionę jos baigia,
Kuo viešnias pasitiksi, kaip prakalbinsi tu?

Tai ne mirę, sušalę bejausmiai vandens lašeliukai,
Ne vieni dar speiguotos žiemos pamesti patalai,
Tai dangaus angelų dovanoti maži spinduliukai,
Kad suprastum, kaip sielą ir tau teks papuošti baltai.  

Nusileido tyla, bet girdėti, kaip kalba,
Kaip liepia sutikt skirtą ženklą lemties,
Neliūdėt, nebijot, bet iškelt aukštai galvą
Ir pajausti plakimą visatos širdies.

Nežinau, gal Dangus, o gal motina Žemė
Apkabina ir sako – patikėk, neapleistas esi,
Jei mažiausiam lašeliui žvaigždės rūbą davė,
Pagalvok, kaip papuoš ir tave, kai nueisi pas Jį.

Iš lėto, taip tyliai, taip švelniai leidžiasi snaigės,
Minutė, kita ir ištirptum baltajam sapne.
Pakerėtas žiūri, tarsi kviečia - ateiki,
Pasiimk šią ramybę, uždaryk savyje.