Prikrito rudens į sapnus
Ir nuojauta gimsta nebyliai:
Pavasarį klyks, kai pabus
Letarginiai jausmo dagiliai.

Prieš rudenį gimęs esi
Kaip lašas, šalnos pažymėtas,
Neradęs erdvės debesy,
Bet žemėj taip pat trūksta vietos.

Užsiveria upės vaga
Ir antrankius uždeda gruodas
Tai žolei. Nors ji nekalta,
Bet žodžio gynėjams neduoda.

Kaip blyškiai užlieja akis
Vakaris dangus – be raudonio.
Į liūdesio taurę pili,
Užkąsdamas širdgėlos duona.