Tu ateiki per lietų ir vėją.
Ir per kaitriąją saulės ugnį,
Kai beržai bus šakas pakėlę,
kai toli liks skausmų bedugnė.

Vėl išgirski kaip rasos krinta,
lietūs vilgo ištroškusią viltį,
grįžki vėlei keliais pramintais,
nebijodamas plakančių dilgių.

Tu sugrįžki – žaibai dangų puošia,
šnabžda ošia nakty ajerai.
Tavo širdį mana širdis guodžia –
pavargau tavęs laukti ilgai.